BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

apie meškas ir ne tik

prigeriu kavos, o tada geriu raminamųjų.

planuoju gyvenimą, bet planai subtiliai spjauna man į veidą ir lieku ant ledo vėl.

prigirdau draugus viskiu, pati negerdama, ir gaunu prisipažinimus meilėje, į ką atsakau how sweet.

o tada, po kiek laiko, galvoju, kad tai tikriausiai ne pats geriausias būdas rejectinti žmones, ne?

vėl imu rašyti laiškus, siųsti atvirukus, kurie turėjo būti senų seniausiai išsiųsti.

darausi sąrašus ką valgyti ir braukau juos, kai mano burną pasiekia vieni ar kiti maistai iš tų sąrašų.

plėšiu lapus iš užrašinių ir kišu į burną, kad nespėtų perskaityti tie, kurie smalsauja, kas gi ten parašyta.

pagaliau įkertu, kodėl niekad negaunu pošlumų savo adresu:

-tu atrodai toks geras vaikas, kad man būtų nejauku kažką negero tau sakyti ar daryti.

atrodyti geru vaiku, tikriausiai, yra mano super galia.

ignoruoju pasaulį taip labai, kad net buvęs draugas parašo, jog kažkaip dingau iš matymo ir ar viskas man gerai.

draugas, kurį susapnuoju naktį prieš gaunant žinutę.

namuose apgyvendinu keturis naujus augalus.

tikriausiai tai vienintelis dalykas, kuris verčia mane jausti, kad tampu vis labiau suaugus.

prisiimti atsakomybę už augalus yra beveik tas pats, kas susituokti.

na, bent jau mano atveju.

o dabar rimtas klausimas.

kokių serialų parekomenduotumėte žiūrėjimui nenueinant nuo kompo nuo iki?

tinka ir vieno - kelių sezonų variantai, ir anime, ir bet kas kitas.

žodžiu, kas yra taip gerai, kad galima pravarvinti akis kelias dienas iš eilės be didėlės sąžinės graužaties?

iš anksto dėkavoju.

tai tiek.

kartais katinai primena meškas.

Rodyk draugams

Komentarai (1) »

apie šypt

Ar galiu pas tave atvažiuoti?
Ar galiu tave pamatyti?
Šitiek laukus,
ar galiu sutaršyti susivėlusius tavo plaukus?

—–

Po mėnesio be kofeino, grįžtu į jo glėbį.

—–

Tris dienas iš eilės, einu į pasimatymą su S.
Na, jei būti tikslesniai, S ir jo chebra.
Na, gal tai ne visai pasimatymas, gal labiau susimatymas.
Jo chebra tarpusavyje pasišnabžda, kad aš super cute (tiesa ta, kad mexicano berniukas iš chebrytės irgi visai cute, kabinčiau).
O aš sėdžiu priešais S., mano akys per du sprindžius nuo jojo akių, į kurias įsisiurbiu žvilgsniu.
Jo akys žalios. Žalsvokos. Žaliai pilkokos?
Mūsų pažintis trunka daugiau, negu pusė mano gyvenimo. Tris penktadaliai mano gyvenimo, jei būti tikslesniai.
Per tiek metų, pasibaigus kiekvienam mūsų susitikimui, vis galvodavau, kad taip spoksojau jam į akis, jog net neįsidėmėjau, kokios spalvos jos yra. Paskendau jo žvilgsnyje ir persispoksojau krč.
Bet šįkart, tos valandos, praleistos drauge, leido ištyrinėti kiekvieną jo veido lopinėlį, įskaitant ir raineles.
Jo šalti delnai lietė mano skruostus, pirštai bėgo per lūpas. Jis vertė mane šypsotis, daug ir plačiai.

O kai jis nusišypsjo, nevalingai pagalvojau, damn koks gražus vyras.

Jis visad būdavo rimtas. Ramus, flegmatiškas ir rimtas. Jo šypsena yra kažkas tokio reto, kaip geri orai lietuvišką vasarą. Tačiau šįkart jis šypsojos daug. Pusė šypsnio, mandagia šypsena ir nevalingais prunkštelėjimais, o viską vainikavo nuoširdumo žvengas, kai aplink akis susikaupė raukšlių klostės.

Per tuos metus jis, atrodo, nė kiek nepakito. Gal jo rimtumas sąlygoja raukšlių nesiformavimą?

Jis šyptelį atsisveikinimui ir sako iki pasimatymo.

Tai vis tik tai pasimatymai ar susitikimai?

—-

I. kartą sakė, kad jos blogas regėjimas jai patinka, nes su juo jį į pasaulį žvelgia, kaip pro kokį instagramo filtrą.

—-

Nukišau dienoraštį ten, kur nerandu, tad rašau čia.

—-

Aš įsimylėjau.

Rodyk draugams

Komentarai (0) »

apie Viskas bus gerai ir kaštonus

-tu ne sakura, tu labiau primeni žydintį kaštoną.
-kaštoną? why?
-taip. sakuros banalios, o kaštonai tokie kitokie, tokie ypatingi. man labiau kaštonai prie širdies.

praėjo metai.

šiandien mačiau bepradedantį žydėti kaštoną.

prieš keletą dienų man parašė mano Viskas bus gerai.

tik rytojaus rytą susivokiau, kad jis parašė per mūsų pažinties kinda penkmetį.

pirmą kartą pamačiau jį einant gatvėje.

po kelių dienų, jis apsigyveno gretimame kambaryje.

aš pasibeldžiau į jo duris, taip nedrąsiai, išpūstom, kupinom baimės akim, it koks lemūras.

jis atidarė ir nusišypsojo.

taip prasidėjo mūsų pažintis.

jis buvo vienas tų žmonių, kurie kinda mane suprato.

ir palaikė.

ir privertė susivokti, jog žmonės myli kitus žmones dėl įvairiausių priežasčių.

prieš kelis mėnesius mes vėl susitikome.

susitikome pasivaikščioti.

jis nustebo sužinojęs, kad esame kaimynais.

vėl.
tik šįkart aš nebesibeldžiu į jo namų duris.

jis žilstelėjo, tačiau jo būdas liko nepakitęs.

toks pats plačiašypsnis berniukas, koks buvo tą dieną, kai pirmą kartą užmačiau jį einant gatve.

žvelgiant į jį, aš suprantu, jog viskas bus gerai.

Rodyk draugams

Komentarai (1) »

apie gimtadienius

pirmadienio rytas, dar gerokai prieš aštuntą.

laukiu eilėje, prie manęs - keli rimti vyrukai.

-dar taip noriu miegot, - demonstratyviai nusižiovauja, išraiškingai paantrindamas savo teiginį - vakar gerokai užšvenčiau.

-kokia proga? - teiraujas draugelis.

-liko kiaušinių nuo Velykų, o prie kiaušinių taip tinka degtinė, - žaismingai šypteli ir to užtenka supratingiems sukalbovams, pritariamai linksintiems į šitą šarmingą šypsniuką.

einant vidurnaktį gatve, žvelgiu į apšviestą antro aukšto langą.

per visą sieną kaba milžiniška klouno galva.

o kodėl gi ne?

papasakok man apie kvantinę mechaniką.

papasakok man apie kvantinius kompiuterius.

papasakok man apie raketas.

gimtadienis.

-noriu kavos, - mano mantra, nesikeičianti su amžiumi.

sustojame kavos pertraukėlei.

du puodeliai garuoja ant mūsų staliuko, prie jaukaus lango, į ne ypatingai judrią gatvę.

šnekam apie įvairius dalykus: senus, nereikalingus žmones, apie avis, apie vyrą, kuriam norėtume spirti, nes jis berūkydamas šalia kavinės išmeta nebaigtą cigaretę tiesiog ant šaligatvio, šalia priparkuotų mašinų, net nepasivarginęs jos užgesinti, apie laimę, apie sausainius.

šnekame apie gyvenimą.

ir staiga pastebiu, kad į mane žiūri gana garbaus amžiaus vyras.

žiūri ir šypsos iki negalėjimo.

mūsų akys susitinka ir man dingteli suvokimas, kodėl jis taip šypsos.

nes tą akimirką esu iki kaulų smegenų aš.

su savo keistom išraiškom ir mimikom, creepy juoku, akių vartymu ir mielumu.

prapliumpu juoku, o jis meta repliką “you are something special, aren’t you?“.

pagalvoju, kad jei kam nors esu kada nors patikusi, kaip žmogus ar ne tik, tai tik būdama tokia neatsargiai, nefiltruotai nuoširdi.

kai pamirštu būti suaugus ir rimta, kai nebaisu pasirodyti pažeidžiamai ir juokingai, nes ir tokia esu.

kai dainuoju naktimis einant namo, nors gal geriau nedainuočiau.

kai priimu save ir įsimyliu vėl iš naujo.

savo šypseną, randus, dideles akis, putlias rankas.

savo keistumą ir neranguma.

savo netobulumą ir broką.

savo tą keistą padariukišką mielumą.

-žinai ko aš noriu? dvidešimt penkių tikslų šiems metams!

sėdim bare, geriam alų, mano kojos geltonomis kojinėmis išsinėrusios iš batų.

alus kažką primena.

geras penkioliką minučių siurbčioju vis bandydama atgaminti tą kažką.

skonis toks pažįstamas ir jaukus, kaip vasara, kaip geriausios gyvenimo akimirkos, kaip…

bananų pienas!

dingteli ir aš triumfuoju kovoje su savimi.

vieno bokalo užtenka, kad jausčiaus lyg išgėrus pusantro butelio vyno.

o tada dviratis (iki šiol nesuprantu, kodėl ir kaip aš sutikau važiuoti dviračiu, kai taip tobulai mokėjau išsisukti nuo naudojimosi tuo daiktų gerą penketą metų), judrios gatvės, kur mašinos lekia pro tave dvidešimties centimertrų atstumu, krytis, telefonas ekranu žemyn ant asfalto, nulaužtas nagas, panika pasiklydus ir palengvėjimas būnant atrastai iš naujo.

ir aš jaučiuos laiminga.

laiminga pabėgus.

laiminga radus jaukumą savyje.

mokėjimą susigyvent.

mokėjimą pripažinti, koks aš gėris.

juk ne veltui tiek žmonių man kartoja, kad aš nešu šilumą ir gėrį į jų gyvenimus.

šiandien aš tuo patikiu.

šypt.



Rodyk draugams

Komentarai (3) »

apie įsispangimus

naktis.

vieną akimirką jis knarkia, o kitą jau girdžiu, kaip atsidaro šaldytuvo durelės.

///

nuėjau čia kažkaip į koncertą.

šiaip, tiesą sakant, praeitais metais susišvietė, kad koncertų, vis tik, aš nemėgstu.

man per daug žmonių, šviesų, trinties ir nevaldomų rankų.

bet šįkart žadėjo būti kultūringas renginys - kongresų rūmai, džiazas, sėdimos vietos - nieks nesikesins pažeisti tavo privačią erdvę arba netyčia gribštelėt už subiniuko.

ir išties, koncertas priminė meditaciją - tamsu, muzika, kuri svaigina ir prasiskverbia į tave.

mano draugija po koncerto sakė, kad taip apsinešęs paskutinį kartą buvo tik Olandijoj nuo kai ko stipresnio.

jei ne šalia sėdintis kitas čiuvas, negalintis palaukti valandos neatrašius į žinutes ir spiginantis savo telefonine šviesa tamsioj salėje (hrr), būtų buvę išvis puiku.

bet šįkart ne apie tai.

šįkart apie įsispangimus.

kai man buvo kokie dvidešimt, buvau įsispangus vieną berniuką.

aukštas, kaulėtas, akiniuotas, mėlynakis blondinas, mėgstantis knygas, mėsą ir džiažą.

nerdas, turintis gerą skonį.

manau, po to karto, teko pripažinti sau, kad ne rudaakiai berniukai, kaip iki tol šventai tikėjau, mane vilioja, o tie akiniuoti baltapūkiai nerdai, kurių kaulai badosi, kai jie tave apkabina.

na ir dar korėjiečiai.

tie tai vis dar tirpdo mano širdį.

bet kol kas, tenkinuos artimesne pasiūla, todėl lietuviški baltieji man irgi net labai prie širdies.

žodžiu, pirmas dalykas, kurį pamačiau įėjus į pastatą, buvo būtent tas mano aukščiau minėtas nerdas.

nenustebau, juk mano galvoje jis ir džiazas yre neatsiejami ir visad eina drauge, kaip šlapiankė ir batonas.

ir staiga - aš vėl dvidešimties.

bailus padariukas, kuris nežino ką veikti su savo kūnų ir kur jį dėti.

turiu šalia kitą akiniuoti, tad einam drauge parūkyt.

kažkada priverčiau jį mest rūkyt, bet gyvenimo dramos ir jis vėl griebiasi tabako.

parūko(m) ir grįžtam.

aš vėl suaugus - horizonte pavojaus nematyti.

keista, kai pagalvoji.

vienas vienintelis žmogaus vaizdinys gali tave nublokšt penkmečiu atgal.

šmėsteli mintis, kad dabar įsispangti nebebūtų taip įdomu.

dabar elgčiausi kaip civilizuotas žmogus ir kabinčiau savo susižavėjimo objektą, kaip tikras vyras.

visas įsispangimo žavesys išsisklaidė praeityje.

tik jo nuotrupos, matant pažįstamus praeities siluetus, karts nuo karto primena apie save.

///

trečia ryto, mes abu tylėdami žiūrim į išjungto televizoriaus ekraną.

na, bent jau mano akys krypsta tenai.

deja vu.

galvoje dingteli, kad penkmečiu atgal, aš buvau labai nejaukus vaikas rytais (na, ir apskritai buvau nejaukus vaikas, bet šįkart ne apie tai).

niekad nemokėjau būti jauki.

kai buvau maža, kelias naktis į savaitę miegodavau pas močiutę namuos.

ir visad keldavaus pusė šešių, kad nakty galėčiau išsliūkinti namo ir nereikėtų patirti rytinio bendravimo nejaukumo.

kai vaikščiojau į mokyklą, keldavaus šeštą, kad išvengčiau kitų besikeliančių namiškių ir beprotiškai anksti susiruošus, išskubėdavau į mokyklą, vengdama žmonių (na ir slankioti kaip vaiduokliui tuščiais koridoriais buvo visai kinda fun).

man prireikdavo laiko, kad įsivažiuočiau į gyvenimą ir būčiau pasiruošusi bendrauti.

net universiteto laikais, dievinau savo ilgąjį, virš pusvalandžio trunkantį maršrutą nuo namų iki paskaitų pradžios.

užtekdavo laiko įsivažiuoti ir būti pasiruošusiai face’inti žmones.

trečia ryto, mes abu tylėdami žiūrim į išjungto televizoriaus ekraną.

ir man dingteli galvoj dar neseniai kalbėti dalykai, apie nejaukius rytus iš praeities.

o kartu, nenoras, kad tie rytai grįžtų.

atsistoju, atsisveikinu ir išeinu.

Rodyk draugams

Komentarai (3) »

apie nerišlias mintis

atsidarai kalendorių ir skaičiuoji - dvi savaitės numest svoriui.

aš noriu įtilpt į tą damn suknelę.

išgeriu vaistų nuo peršalimo.

nenoriu niekur eiti.

antras puodelis kavos po šešių.

po šešių - šokoladukai, nes noriu kažko jaukaus.

nuo kada šokoladukai jauku, paklausit?

ogi nežinau.

pasiilgau kačiukų vaizdų.

vakar žiūrėjau tokį prastą KP filmą, kad jam pasibaigus su sarkazmo šypsniu pradėjau ploti kino salėje.

kiti, žvengdami, prisijungė.

geriausiai tame filme vaidino avys.

bet buvo stipru.

taip blogai, kad net stipru.

buvau apsirengus vyrišką adidas džempą.

esu jau toj stadijoj, kur į teatrą, kiną, miestą ar bet kur kitur galiu ramiausiai eiti tiesiog įsisukusi į šiek tiek apdriskusį nuo senatvės, bet tokį jaukų vyrišką džempą.

kažkada sėdint kavinėj prie lango, kurie atvėrė gedo pr. vaizdą, susimąsčiau, kad į gedo pr. žmonės ateina tikriausiai apsirengę savo geriausius skudurus.

jokioj kitoj vietoj, jokiam kitam rajone, nepastebiu tiek daug išsipuošusių žmonių.

įgarsinus savo mintis, gavau šalia sėdėjusio žmogaus komentarą - bijo, kad .alesius juos nufotografuos ir įdės į feisbuką, tai ir rengias taip.

gal ir tiesa.

gal ir tiesa.

Rodyk draugams

Komentarai (3) »

apie mažus dalykus

• kai sustoji praleisti mandagiai per perėją einančio juodo katino ir šypteli, pagalvojus, kad tai blogas ženklas.

• kai dvi močiutės persirengimo kambaryje kalbasi (tiksliau, viena močiutė dalinasi su, visai abejinga, kita):

-aš kiekvieną rytą pradedu nuo ausų masažo. atsibundu ir masažuoju ausis. galiu ir tave pamokyti, jei nori (močiutė nr2 atsako gal nereikia, bet pasakotoja tyčiom ar netyčiom praleidžia tuos žodžius pro ryte masažuotas ausis ir pradeda vaizdingą pamokėlę). taigi, pradedi nuo ausų spenelių, va šitaip ir tada kyli aukštyn, pamaigai, patempi, stipriau, švelniau, greičiau, tada lėčiau, paskui judi toliau ir kyli po truputį, neskubėdama, švelniai *kalba demonstruodama savo meistriškumą šioje srityje* ir dar demonstratyviau ima masažuot ausis pamačius, kad mano žvilgsnis nevalingai nukrypo tokio įspūdingo pasakojimo pusėn.

• kai septynmetis per perėją pravažiuoja paspirtuku, o kitas jam įkandin šūkteli:

-duxe, nevažiuok per perėją paspirtuku, mašina partrenks.

• kai naktį kažkieno namo lange pravažiuojant pamatai diiidelį paukštį. arba, labiau tikėtina, jo iškamšą.

• kai eina trys dvylikametės ir skanduoja trys debilai tai jėga, o už jų du dvylikamečiai atsako, kad jos neteisingai skanduoja ir pataiso skanduote savo pavyzdžiu - du debilai tai jėga.

• kai ji paklausia tavęs, ar tiki lemtim, tu atsakai ne, bet po mažiau negu penkiolikos minučių abi paradoksaliai kikenat, nes jūsų susitikimas, jo eiga ir pasekmės, primena būtent tai, ką galima būtų vadinti lemtim.

• kai randi Mint Dragon laišką su palinkėjimu smile always and be a leader with purpose.

• kai saulė šviečia. daug. ir šiltai. ir tu pagaliau pakeiti drabužių sluoksnių kiekį bei vietoj trijų kojinių rengies tik dvi.

• kai kitos dienos rytas pasitinka su pūga už lango.

• kai liūdna, bet turi maisto ir tampa mažiau liūdna.

• kai prasideda ledų valgymo sezonas.

• kai Kino Pavasaris.

• kai Pavasaris.

Rodyk draugams

Komentarai (0) »

apie pradžių pradžias ir tiesiog pradžias

vienų istorijų pabaigos būna kitų istorijų pradžiom.

kažkuri ten vasara, koks keturioliktas aukštas, balkonas, T., penkta ryto ir kava su dar šitais kruasanais.

vasara tokia šilta, kad balkone sėdžiu basom kojom.

miestas tyliai bunda. gal dar nebunda, bet jau tuoj tuoj.

ir aš prisimenu, kaip kalbu kalbu ir nutylu. nutylu ilgam. ir galvoju. ir jis užklausia, apie ką galvoju. ir tą akimirką suprantu, kad mūsų keliai išsisikiria. gal dar ne, bet jau tuoj tuoj.

nežinau kiek tiksliai laiko praėjo, kol jie išsiskyrė, bet kartą pajautus tą įtrūkį, nebesugebėjau, o gal net nebesistengiau, jo sulopyt. ir praraja tarp manęs ir jo įsivaizduojamos manęs, vis augo. iki kol, visuma skilo į du gabalus.

ir prasidėjo nauja pradžia.

kažkuri ten vasara, penktas aukštas, įstiklintas balkonas, P., devinta vakaro, saulėlydis.

vasara tokia šilta, kad balkone sėdžiu basom kojom.

ir aš prisimenu, kaip kalbu kalbu ir nutylu. nutylu ilgam. ir galvoju. bet jis neužklausia, apie ką galvoju. jis tiesiog nutyla drauge. ir tą akimirką suprantu, kad radau dar vieną žmogų, su kuriuo tylėti drauge yra jauku.

Rodyk draugams

Komentarai (1) »

apie rašymą

kai apsiskelbi, kad patinka sociopatai ir gyvenimas tau atsiunčia kai ką gerokai įdomesnio.

žmogus - įdomumo kratinys.

susitinkame vakare.

mūsų pokalbis trunka tris valandas.

neįsivaizduoju kaip jį rutulioti ir kokios yra ribos, mat temos tokios jautrios, kad baisu, jog kirtus ribas pasekmės gali būti kiek per daug skaudžios.

šįkart ne žodžių trūkumas, o žodžių, klausimų ir minčių perteklius neleidžia sklandžiai vystyti pokalbio.

renku žodžius atsargiau, negu vaikštau per ledėtą kelią, turėdama panišką baimę paslyst ir išsimušt dantis.

vienas keistesnių pirmųjų susimatymų, kuriuos esu turėjus.

toks tikras, stiprus, nuoširdus ir švelniai kertantis į galvą.

-aš galvojau, kad šis susitikimas bus awkwardus, bet jis toks geras buvo. - sako man ir aš jaučiuos nesusimovus.

vis tik, buvimas nuoširdžiu su žmonėm, kad ir koks pilnas keistenybių pats esi, atsiperka.

grįžti perpildytas minčių bei noro užsikąsti tą pokalbį kažkuo saldžiu - torto gabalas tam puikiai tinka.

///

kažkur eigoje kalba pasisuka apie rašymą, kaip iškrovos metodą.

susimąstau, ar rašau sau, ar vis tik ne vien sau.

prisimenu čia kažkurį šviežesnį Pityputes įrašą, kuriame ji teigė, kad rašo kitiems.

o aš?

visad galvojau, kad rašau tik sau, tik dėl savęs, būtent iškrovos tikslu, bet ar tikrai?

galiausiai pradedu suvokt, kad nors anksčiau tikrai rašydavau sau ir dėl savęs, vis tik dabar tai nėra tik dėl savęs.

mano rašyme visada yra pasąmoninga intencija dėl kitų.

noriu, kad kai kurie tai perskaitytų, kartais konkretūs asmenys, kartais - ne.

perskaitytų ir žinotų, kad rašau jiems, dėl jų.

net jei, kartais, jie nežino apie mano rašymą apskritai.

naivu? gal.

naivumas man patinka.

labai lengva suversti viską ant naivumo, net kai iš jo išaugai.

kažkada buvau tikrai naivus padaras ir tikėjau, kad vieni dalykai reiškia kitus dalykus.

vėliau suvokiau, kad taip gyvenimas neveikia ir ne visur yra reikšmės.

kartais dalykai vyksta tiesiog, nereikšdami absoliučiai nieko.

///

jaučiu pavasarį.

jo pilnas oras.

įkvėpiu.

nusiimu kepurę, nes per šilta.

pasidažau ryškiau lūpas, kad mano nykus veidas atrodytų labiau gyvas.

noriu pasikalbėti.

///

Rodyk draugams

Komentarai (2) »

apie savaitgalius

mėgstu žmones, kurie mėgsta susitikti rytais.

būtų mano valia, visi susitikimai prasidėtų anksti.

arba labai labai vėlai, kad pasibaigtų /anksti/.

prieš kokį penkmetį, buvau dar gana drąsus vaikas ir mane masino visokio plauko keistuoliai bei nepažįstami snukiai.

negalėčiau teigti, kad mano meilė keistuoliams pasibaigė, bet kad prigęso - tikriausiai.

nors ką aš čia bandau apgaut, vis tiek neatsisakau švežienos, kai pasitaiko proga.

M. yra sakęs, kad esu linkus kolekcionuoti visokius sociopatus.

sociopatus ir tokius, kurių turėčiau prisibijoti.

į juos smagu gilintis, narstant po kaulelį, po minties vingį, po sakinį - kitą.

ir vis tik šiandien ne apie juos.

savaitgalį skiriu team buildingui.

(na, bent jau tą dalį po suplanuoto susitikimo su T.)

kartais imi jaust, kad tavo komanda tampa kažkaip keistai neveiksni.

kad procesai nevyksta ir susikalbėjimas irgi.

imi suvokti, jog nekeitus situacijos, viskas ims ristis dugnan, tik laiko klausimas, kaip sparčiai.

aš esu iš tų žmonių, kurie labai mėgsta planuotis.

gyventi be darbaknygės man būtų iššūkis, ar bent jau diskomfortas.

mano gyvenime vyrauja lipnūs lapeliai ir užrašai, daryti ranką.

milijonai užrašų.

tačiau šįkart visi planavimai, strategavimai ir kiti fetišai padedami į šalį.

darome tik tai, kas šauna į galvą.

gaminames tortą vidury nakties, valgom bomžpaklius pietums, žiūrim filmus iki paryčių, geriam vyną, nors draugiškai nemėgstam, statomes fortą ir griauname jį, pertraukėlių metu dirbame savus darbus, perkame sojos pastą, kurią neįsivaizduoju kam naudosiu, murkdomes sniege, ir dar velniai žino ką veikiam, nes tiesiog.

nusiimam suaugusiųjų kaukes nuo veidų ir būname be etikečių.

tačiau viskam ateina pabaigos.

pirmadienis.

pusryčiams tortas ir grįžtu pas sugyventinį.

ar jums, gyvenantiems su kažkuo, būna taip, kad grįžę namo randate pvz. pieno balutę vidury kambario, kuri atrodo, lyg katinuko atrajota, nors neturit katinuko?

arba vonioje, ant grindų, randate išsibarsčiusių pustų kviečių su medumi?

džiaugiuos, kad šįkart tik tiek.

tik tiek ir iš manęs.

Rodyk draugams

Komentarai (5) »