BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Be temos

Apie pavasarius

Pavasaris. -16. Šalta.

Purus sniegas vakare, ir aš, vaikas spalvotom pirštinėm, susisukęs į sluoksnių kokoną, jį inirtingai spardau, nes neturiu po ranka kažko žmogiško, į ką galėčiau savo užsiknisau išliet.

Tai padeda. Kuriam laikui.

Po valandos žliumbiu maximoj prie vynuogių, bandydama išsirinkti, kurias čia nusipirkus lauktuvių.

-Ei, nu, neverk. - jo balsas skamba.. paguodžiančiai? Jis niekad neguodžia, jis visad šaiposi. Šaiposi taip, kad tampa nepatogu būti jautriai ir nustoju. Bet šįkart tai rūpestis ir tai mane išmuša iš vėžių.  Pradedu juoktis, nes žliumbti besirenkant vynuoges ima atrodyti labai juokinga. Kvatoju maximoj įraudusiom akim. Žavu.

-Aš šiandien turėjau labai nekokią dieną - 4/10, sakau, jei dar paslysčiau ir susilaužyčiau ką nors einant link tavęs, būtų tobula. Todėl jei būsiu bjauri - trenk man, prašau, - jau su šypsena veide sveikinuosi su savo vakaro pašnekovu.

Nerišlūs pokalbiai ir jaukumas.

Kažkada mūsų bendravimas buvo nutrūkęs, o vėliau, neaiškiom aplinkybėm (tarkim), jis vėl atsistatė.

-Nemėgstu pabaigų. Nelogiškų, tokių.. be priežasties. Man reikia paaiškinimo, reikia logikos.

Noriu pagrįsti. Viskas negali taip tiesiog pasibaigt. Ar gali?

Jis sako, kad gali.

Bet aš renkuosi tęsinius.

Man patinka tęstinės istorijos.

Man per daug patinka žmonės.

Po trijų valandų miego, prieš tai išgėrus pusbutelį raudono vyno po labai šūdinos dienos, kylu į gyvenimą.
Rytas vėl prasideda kažkaip nekažkaip, mintyse galvoju nu kiek gi galima, tačiau savo emocijoms grįžt į vėžes turiu lygiai dvidešimt keturias sekundes - tiek, kiek užtrunka jai užkopti laiptais į antrą aukštą.

Naujas žmogus, nauja istorija, nauja draugystė.

-Jūs draugės? Kiek jūs jau pažįstamos? - klausia M., prisijungusi prie mūsų kiek vėliau.

-Mes draugės jau pusantros valandos, - šypteliu. Po keturių valandų esu galutinai tikra, kad mūsų pažintis išsirutulios į draugystę.

Man patinka, kaip JI atrodo, ką JI šneka.
Vis dar nesu tikra, ar priskirčiau ją prie gražių panų, ar veikiau prie tiesiog žavių asmenybių, bet man neabejotinai patinka jos figūra - liesa, bet šiek tiek moteriška, kiek tai įmanoma būnant gerokai žemiau KMI apatinės ribos.
Visiškai taip netyčia ištypena iš vonios vienais apatiniais, užsimetus lengvą palaidinę ant viršaus ir cyptėli, kad jaučias lyg namie, tad pamiršo, jog reik apsirengt.

Ji turi ilgas, gražias kojas.

Atsistoja tiesiai per žingsnį nuo sėdinčios manęs. Lėtai, demonstratyviai nusirengia palaidinę, visiškai ramiai tęsdama pokalbį, o tada dar lėčiau ima rengtis liemenuką.
Žiūriu ir galvoju, wtf, jaučiuos it būčiau kokio Pity putės blogo įrašo herojė, kuriai labai nuskilo.
Mintyse šmėsteli, jog tikriausiai atrodau it koks paauglys matantis priešais save pusnuogę paną, bet, na, pripažinkim, kad panašiai ir jaučiuos. Nežinau kur dėt akis, tad galiausiai bandau tiesiog tęsti pokalbį žvelgiant jai į veidą. Bet spėju pastebėti, kad ji turi labai dailų liemenį.

Jai baigus rengtis, prisėdam dar gerai valandai paplepėt ir užtvirtinti pažintį.

Taip įvyksta draugai.

Na, arba kitaip, bet kartais jie įvyksta.

O aštuntą vakaro, penktadienį, už lango siaučiant pūgai, entuziastai bepročiai stadione žaidžia futbolą.

Gyvenimas yra gražus.

Neabejotinai.

Rodyk draugams

Komentarai (0) »

kava ir kiti dalykai, apie kuriuos nepasakosiu

Įsijungiu naują anime epizodą ir pasidarau naują puodelį kavos.

Dar neseniai jaučiaus labai išsibalansavęs, o dabar, eilinį kartą, jaučiuos nesuvokiantis, ką darau su savo gyvenimu.

Bet kuriuo atveju, tai smagu.

“kai išmoksi reikšti mintis, parašyk”

per beveik dešimtmetį rašymo, vienas iš dalykų, kurie nepakito, tai minčių dėstymo tvarka.

ji primena tvarką mano gyvenime, mano namuose - tvarka be tvarkos: asmeninis chaosas, kuriame žinai kur kas, bet kitas nusilaužtų kojas, bandant perlipt per krūvas knygų ar kito šlamšto, apsupusio tavo so called lovą - grindų gabalo, ant kurio miegi.

aš galvojau, kad su metais mano meilė žmonėms išaugo.
bet tiesa ta, kad tiesiog per tiek metų mano įgūdžiai atsirinkti tinkamus sau žmones, o gal sėkmė jiems užklyst į mano tokį savotišką gyvenimą, padarė savo - apsisupau tais, kurie yra gerai.

tą naivų tikėjimą, jog aš pasidariau geresnis žmogus kitiems (labiau kitus toleruojantis?), išsklaidė ne per seniausia interakcija su eiline moteriškos lyties atstove, kurios papūstos lūpos ir žodžiai, išsprūstantys pro jas, privertė prisiminti savitvardos pritaikymą panašiose situacijose.

manau, jei susituokčiau su tokia mergina, tai tikrai būčiau šeimoj smurtautojas, kuris luptų tą vištą.

kaip baisu, kai pagalvoji, kad visai galėčiau įsivaizduoti tokią situaciją.

tik niekad negalėčiau įsivaizduoti, koks desperatiškas turėčiau būti ir kaip savęs negerbt, kad susidėčiau su panašia būtybe.

ir visa tai veda prie išvados, kad antrą pusę reikia rinktis labai atsakingai.

arba prie išvados, kad aš nesuprantu, kodėl žmonės su manim bendrauja, kai tiek daug nesąmonių skiedžiu.

šiaip tai suprantu, bet kartais vis tiek man kelia nuostabą faktas, kad turiu draugų.

ha.

einu dar kavos.

kiek puodelių kavos yra riba, kai jau pradedi užuosti spalvas?

Rodyk draugams

Komentarai (1) »

apie sausainius, kurių nevalgai

kai ima ir nutrūksta.

ir būna liūdna.

arba dar nežinai ar tikrai nutrūko, bet jauti tą * akimirką per daug tikroviškai.

kai net nežinai ar norėtum nutraukti, ar pabandyti sulopyti.

bet kokiu atveju, skaudės.

kai vėl pradedi rašyti laiškus.

tuos, kurių neišsiųsi.

kai jaučiu, rašau laiškus.

kai geri nesibaigiančius kavos puodelius, kurie ramina.

kai jauties toks devyniolikos.

viskas apsisuko ir grįžo į pradinį tašką.

kai užsinori oreo sausainio, nes jis keistai primena pabaigas.
pabaigas, istorijų, kurios net neturėjo pradžių.

kaip banalu.

Rodyk draugams

Komentarai (6) »

apie

aš nesijaučiu suaugus.

nu tikrai.

kai duodama eurą vienam bilieteliui sulaukiu vairuotojo įdėmaus žvilgsnio ir bilietelio už pusę euro su grąža atgal, imu suvokt, kad dar ir neatrodau pakankamai suaugus.

kai vienintelį kartą, kai man parduodant alkoholį/energetinį neprašo parodyt dokumentus yra tada, kai kasoje sėdi klasiokė.

kai imu pastebėti pirmas besiformuojančias raukšles, bet man jos taip gražu, kad apie jokį špaklių nė galvot nenoriu.

ir tada imu suvokt, kad greičiausiai pasensiu taip ir nepasidažius, nes man nesidažymas yra taip žavu, kad kodėl išvis dažytis?

kai prisimenu jaunystę, o, tiksliau, hashisher’į, kuris neberašė n laiko ir imu jausti nostalgiją.

kai esu pakankamai suaugus, kad būčiau jau pasigimdžius keletą vaikų, bet idėja apie vaikus ir apie kažką rimto, yra labai baisi.

kai rašai blogą su patrynimo laikotarpiais be kelių minučių dešimt metų ir suvoki, kad kažkaip.. akimirkai sustojus ir pasigręžiojus atgal.. kažkaip laikas juda.

o šiandien antradienis, jaučiuos it penktadienį, turiu arbūzo ir valgau jammi sumuštinį.

ir gyvenimas gražus. kažkaip visada. tam tikra prasme ir tam tikru kampu. net kai liūdna ar nesiseka. net kai šūdina ar eikit jūs visi nafig. net kai nebesinori.

tai vat.

Rodyk draugams

Komentarai (2) »

Dėl visko kaltas ruduo.

Jis privertė mane šyptelti iš pačio ryto.

Atsisveikinęs taip, kaip aš niekad neišmokau atsisveikinti.

Atsiradęs po gero gyvenimo gabalo nebūties ir taip lengvai dingęs su visam.

Annyeong.

Po gerų kelių mėnesių išsiviriau savo kavos.

Užtinusiu veidu, bet plačia šypsena suvartojau puodelį, tada išsiviriau kitą.

Dvi su pusę valandos praleisdama odontologės kėdeje, jausdama, kaip siūlės veria mano burną, mėgavaus, kad bent kartą papuolė gražus asistentas, į kurį galėjau pravėrus burną seilėtis, tiesiogine to žodžio prasme.

Mano skausmo tolerancija su metais peraugo į sarkazmo ir sadistiško pasimėgavimo mišinį.

Tiesą sakant, visai norėčiau kitokios supergalios sau, tačiau esu apdovanota šita niekam nenaudinga, tik gal šiek tiek gyvenimą palengvinančia, savybe.

Na ir dar tuo savotiškai keistu optimizmu, kuris visiems labai įtartinas.

Jaučiuos per daug rašanti, po tokios ilgos pertraukos, gal mane taip veikia šiųdienų ruduo?

Pasiilgau dalinimosi su savimi.

Rodyk draugams

Komentarai (3) »