BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Birželis, 2018

apie meškas ir ne tik

prigeriu kavos, o tada geriu raminamųjų.

planuoju gyvenimą, bet planai subtiliai spjauna man į veidą ir lieku ant ledo vėl.

prigirdau draugus viskiu, pati negerdama, ir gaunu prisipažinimus meilėje, į ką atsakau how sweet.

o tada, po kiek laiko, galvoju, kad tai tikriausiai ne pats geriausias būdas rejectinti žmones, ne?

vėl imu rašyti laiškus, siųsti atvirukus, kurie turėjo būti senų seniausiai išsiųsti.

darausi sąrašus ką valgyti ir braukau juos, kai mano burną pasiekia vieni ar kiti maistai iš tų sąrašų.

plėšiu lapus iš užrašinių ir kišu į burną, kad nespėtų perskaityti tie, kurie smalsauja, kas gi ten parašyta.

pagaliau įkertu, kodėl niekad negaunu pošlumų savo adresu:

-tu atrodai toks geras vaikas, kad man būtų nejauku kažką negero tau sakyti ar daryti.

atrodyti geru vaiku, tikriausiai, yra mano super galia.

ignoruoju pasaulį taip labai, kad net buvęs draugas parašo, jog kažkaip dingau iš matymo ir ar viskas man gerai.

draugas, kurį susapnuoju naktį prieš gaunant žinutę.

namuose apgyvendinu keturis naujus augalus.

tikriausiai tai vienintelis dalykas, kuris verčia mane jausti, kad tampu vis labiau suaugus.

prisiimti atsakomybę už augalus yra beveik tas pats, kas susituokti.

na, bent jau mano atveju.

o dabar rimtas klausimas.

kokių serialų parekomenduotumėte žiūrėjimui nenueinant nuo kompo nuo iki?

tinka ir vieno - kelių sezonų variantai, ir anime, ir bet kas kitas.

žodžiu, kas yra taip gerai, kad galima pravarvinti akis kelias dienas iš eilės be didėlės sąžinės graužaties?

iš anksto dėkavoju.

tai tiek.

kartais katinai primena meškas.

Rodyk draugams

Komentarai (1) »

apie šypt

Ar galiu pas tave atvažiuoti?
Ar galiu tave pamatyti?
Šitiek laukus,
ar galiu sutaršyti susivėlusius tavo plaukus?

—–

Po mėnesio be kofeino, grįžtu į jo glėbį.

—–

Tris dienas iš eilės, einu į pasimatymą su S.
Na, jei būti tikslesniai, S ir jo chebra.
Na, gal tai ne visai pasimatymas, gal labiau susimatymas.
Jo chebra tarpusavyje pasišnabžda, kad aš super cute (tiesa ta, kad mexicano berniukas iš chebrytės irgi visai cute, kabinčiau).
O aš sėdžiu priešais S., mano akys per du sprindžius nuo jojo akių, į kurias įsisiurbiu žvilgsniu.
Jo akys žalios. Žalsvokos. Žaliai pilkokos?
Mūsų pažintis trunka daugiau, negu pusė mano gyvenimo. Tris penktadaliai mano gyvenimo, jei būti tikslesniai.
Per tiek metų, pasibaigus kiekvienam mūsų susitikimui, vis galvodavau, kad taip spoksojau jam į akis, jog net neįsidėmėjau, kokios spalvos jos yra. Paskendau jo žvilgsnyje ir persispoksojau krč.
Bet šįkart, tos valandos, praleistos drauge, leido ištyrinėti kiekvieną jo veido lopinėlį, įskaitant ir raineles.
Jo šalti delnai lietė mano skruostus, pirštai bėgo per lūpas. Jis vertė mane šypsotis, daug ir plačiai.

O kai jis nusišypsjo, nevalingai pagalvojau, damn koks gražus vyras.

Jis visad būdavo rimtas. Ramus, flegmatiškas ir rimtas. Jo šypsena yra kažkas tokio reto, kaip geri orai lietuvišką vasarą. Tačiau šįkart jis šypsojos daug. Pusė šypsnio, mandagia šypsena ir nevalingais prunkštelėjimais, o viską vainikavo nuoširdumo žvengas, kai aplink akis susikaupė raukšlių klostės.

Per tuos metus jis, atrodo, nė kiek nepakito. Gal jo rimtumas sąlygoja raukšlių nesiformavimą?

Jis šyptelį atsisveikinimui ir sako iki pasimatymo.

Tai vis tik tai pasimatymai ar susitikimai?

—-

I. kartą sakė, kad jos blogas regėjimas jai patinka, nes su juo jį į pasaulį žvelgia, kaip pro kokį instagramo filtrą.

—-

Nukišau dienoraštį ten, kur nerandu, tad rašau čia.

—-

Aš įsimylėjau.

Rodyk draugams

Komentarai (0) »