BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Kovas, 2018

apie pradžių pradžias ir tiesiog pradžias

vienų istorijų pabaigos būna kitų istorijų pradžiom.

kažkuri ten vasara, koks keturioliktas aukštas, balkonas, T., penkta ryto ir kava su dar šitais kruasanais.

vasara tokia šilta, kad balkone sėdžiu basom kojom.

miestas tyliai bunda. gal dar nebunda, bet jau tuoj tuoj.

ir aš prisimenu, kaip kalbu kalbu ir nutylu. nutylu ilgam. ir galvoju. ir jis užklausia, apie ką galvoju. ir tą akimirką suprantu, kad mūsų keliai išsisikiria. gal dar ne, bet jau tuoj tuoj.

nežinau kiek tiksliai laiko praėjo, kol jie išsiskyrė, bet kartą pajautus tą įtrūkį, nebesugebėjau, o gal net nebesistengiau, jo sulopyt. ir praraja tarp manęs ir jo įsivaizduojamos manęs, vis augo. iki kol, visuma skilo į du gabalus.

ir prasidėjo nauja pradžia.

kažkuri ten vasara, penktas aukštas, įstiklintas balkonas, P., devinta vakaro, saulėlydis.

vasara tokia šilta, kad balkone sėdžiu basom kojom.

ir aš prisimenu, kaip kalbu kalbu ir nutylu. nutylu ilgam. ir galvoju. bet jis neužklausia, apie ką galvoju. jis tiesiog nutyla drauge. ir tą akimirką suprantu, kad radau dar vieną žmogų, su kuriuo tylėti drauge yra jauku.

Rodyk draugams

Komentarai (1) »

apie savaitgalius

mėgstu žmones, kurie mėgsta susitikti rytais.

būtų mano valia, visi susitikimai prasidėtų anksti.

arba labai labai vėlai, kad pasibaigtų /anksti/.

prieš kokį penkmetį, buvau dar gana drąsus vaikas ir mane masino visokio plauko keistuoliai bei nepažįstami snukiai.

negalėčiau teigti, kad mano meilė keistuoliams pasibaigė, bet kad prigęso - tikriausiai.

nors ką aš čia bandau apgaut, vis tiek neatsisakau švežienos, kai pasitaiko proga.

M. yra sakęs, kad esu linkus kolekcionuoti visokius sociopatus.

sociopatus ir tokius, kurių turėčiau prisibijoti.

į juos smagu gilintis, narstant po kaulelį, po minties vingį, po sakinį - kitą.

ir vis tik šiandien ne apie juos.

savaitgalį skiriu team buildingui.

(na, bent jau tą dalį po suplanuoto susitikimo su T.)

kartais imi jaust, kad tavo komanda tampa kažkaip keistai neveiksni.

kad procesai nevyksta ir susikalbėjimas irgi.

imi suvokti, jog nekeitus situacijos, viskas ims ristis dugnan, tik laiko klausimas, kaip sparčiai.

aš esu iš tų žmonių, kurie labai mėgsta planuotis.

gyventi be darbaknygės man būtų iššūkis, ar bent jau diskomfortas.

mano gyvenime vyrauja lipnūs lapeliai ir užrašai, daryti ranką.

milijonai užrašų.

tačiau šįkart visi planavimai, strategavimai ir kiti fetišai padedami į šalį.

darome tik tai, kas šauna į galvą.

gaminames tortą vidury nakties, valgom bomžpaklius pietums, žiūrim filmus iki paryčių, geriam vyną, nors draugiškai nemėgstam, statomes fortą ir griauname jį, pertraukėlių metu dirbame savus darbus, perkame sojos pastą, kurią neįsivaizduoju kam naudosiu, murkdomes sniege, ir dar velniai žino ką veikiam, nes tiesiog.

nusiimam suaugusiųjų kaukes nuo veidų ir būname be etikečių.

tačiau viskam ateina pabaigos.

pirmadienis.

pusryčiams tortas ir grįžtu pas sugyventinį.

ar jums, gyvenantiems su kažkuo, būna taip, kad grįžę namo randate pvz. pieno balutę vidury kambario, kuri atrodo, lyg katinuko atrajota, nors neturit katinuko?

arba vonioje, ant grindų, randate išsibarsčiusių pustų kviečių su medumi?

džiaugiuos, kad šįkart tik tiek.

tik tiek ir iš manęs.

Rodyk draugams

Komentarai (5) »