BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Kovas, 2018

apie įsispangimus

naktis.

vieną akimirką jis knarkia, o kitą jau girdžiu, kaip atsidaro šaldytuvo durelės.

///

nuėjau čia kažkaip į koncertą.

šiaip, tiesą sakant, praeitais metais susišvietė, kad koncertų, vis tik, aš nemėgstu.

man per daug žmonių, šviesų, trinties ir nevaldomų rankų.

bet šįkart žadėjo būti kultūringas renginys - kongresų rūmai, džiazas, sėdimos vietos - nieks nesikesins pažeisti tavo privačią erdvę arba netyčia gribštelėt už subiniuko.

ir išties, koncertas priminė meditaciją - tamsu, muzika, kuri svaigina ir prasiskverbia į tave.

mano draugija po koncerto sakė, kad taip apsinešęs paskutinį kartą buvo tik Olandijoj nuo kai ko stipresnio.

jei ne šalia sėdintis kitas čiuvas, negalintis palaukti valandos neatrašius į žinutes ir spiginantis savo telefonine šviesa tamsioj salėje (hrr), būtų buvę išvis puiku.

bet šįkart ne apie tai.

šįkart apie įsispangimus.

kai man buvo kokie dvidešimt, buvau įsispangus vieną berniuką.

aukštas, kaulėtas, akiniuotas, mėlynakis blondinas, mėgstantis knygas, mėsą ir džiažą.

nerdas, turintis gerą skonį.

manau, po to karto, teko pripažinti sau, kad ne rudaakiai berniukai, kaip iki tol šventai tikėjau, mane vilioja, o tie akiniuoti baltapūkiai nerdai, kurių kaulai badosi, kai jie tave apkabina.

na ir dar korėjiečiai.

tie tai vis dar tirpdo mano širdį.

bet kol kas, tenkinuos artimesne pasiūla, todėl lietuviški baltieji man irgi net labai prie širdies.

žodžiu, pirmas dalykas, kurį pamačiau įėjus į pastatą, buvo būtent tas mano aukščiau minėtas nerdas.

nenustebau, juk mano galvoje jis ir džiazas yre neatsiejami ir visad eina drauge, kaip šlapiankė ir batonas.

ir staiga - aš vėl dvidešimties.

bailus padariukas, kuris nežino ką veikti su savo kūnų ir kur jį dėti.

turiu šalia kitą akiniuoti, tad einam drauge parūkyt.

kažkada priverčiau jį mest rūkyt, bet gyvenimo dramos ir jis vėl griebiasi tabako.

parūko(m) ir grįžtam.

aš vėl suaugus - horizonte pavojaus nematyti.

keista, kai pagalvoji.

vienas vienintelis žmogaus vaizdinys gali tave nublokšt penkmečiu atgal.

šmėsteli mintis, kad dabar įsispangti nebebūtų taip įdomu.

dabar elgčiausi kaip civilizuotas žmogus ir kabinčiau savo susižavėjimo objektą, kaip tikras vyras.

visas įsispangimo žavesys išsisklaidė praeityje.

tik jo nuotrupos, matant pažįstamus praeities siluetus, karts nuo karto primena apie save.

///

trečia ryto, mes abu tylėdami žiūrim į išjungto televizoriaus ekraną.

na, bent jau mano akys krypsta tenai.

deja vu.

galvoje dingteli, kad penkmečiu atgal, aš buvau labai nejaukus vaikas rytais (na, ir apskritai buvau nejaukus vaikas, bet šįkart ne apie tai).

niekad nemokėjau būti jauki.

kai buvau maža, kelias naktis į savaitę miegodavau pas močiutę namuos.

ir visad keldavaus pusė šešių, kad nakty galėčiau išsliūkinti namo ir nereikėtų patirti rytinio bendravimo nejaukumo.

kai vaikščiojau į mokyklą, keldavaus šeštą, kad išvengčiau kitų besikeliančių namiškių ir beprotiškai anksti susiruošus, išskubėdavau į mokyklą, vengdama žmonių (na ir slankioti kaip vaiduokliui tuščiais koridoriais buvo visai kinda fun).

man prireikdavo laiko, kad įsivažiuočiau į gyvenimą ir būčiau pasiruošusi bendrauti.

net universiteto laikais, dievinau savo ilgąjį, virš pusvalandžio trunkantį maršrutą nuo namų iki paskaitų pradžios.

užtekdavo laiko įsivažiuoti ir būti pasiruošusiai face’inti žmones.

trečia ryto, mes abu tylėdami žiūrim į išjungto televizoriaus ekraną.

ir man dingteli galvoj dar neseniai kalbėti dalykai, apie nejaukius rytus iš praeities.

o kartu, nenoras, kad tie rytai grįžtų.

atsistoju, atsisveikinu ir išeinu.

Rodyk draugams

Komentarai (3) »

apie nerišlias mintis

atsidarai kalendorių ir skaičiuoji - dvi savaitės numest svoriui.

aš noriu įtilpt į tą damn suknelę.

išgeriu vaistų nuo peršalimo.

nenoriu niekur eiti.

antras puodelis kavos po šešių.

po šešių - šokoladukai, nes noriu kažko jaukaus.

nuo kada šokoladukai jauku, paklausit?

ogi nežinau.

pasiilgau kačiukų vaizdų.

vakar žiūrėjau tokį prastą KP filmą, kad jam pasibaigus su sarkazmo šypsniu pradėjau ploti kino salėje.

kiti, žvengdami, prisijungė.

geriausiai tame filme vaidino avys.

bet buvo stipru.

taip blogai, kad net stipru.

buvau apsirengus vyrišką adidas džempą.

esu jau toj stadijoj, kur į teatrą, kiną, miestą ar bet kur kitur galiu ramiausiai eiti tiesiog įsisukusi į šiek tiek apdriskusį nuo senatvės, bet tokį jaukų vyrišką džempą.

kažkada sėdint kavinėj prie lango, kurie atvėrė gedo pr. vaizdą, susimąsčiau, kad į gedo pr. žmonės ateina tikriausiai apsirengę savo geriausius skudurus.

jokioj kitoj vietoj, jokiam kitam rajone, nepastebiu tiek daug išsipuošusių žmonių.

įgarsinus savo mintis, gavau šalia sėdėjusio žmogaus komentarą - bijo, kad .alesius juos nufotografuos ir įdės į feisbuką, tai ir rengias taip.

gal ir tiesa.

gal ir tiesa.

Rodyk draugams

Komentarai (3) »

apie mažus dalykus

• kai sustoji praleisti mandagiai per perėją einančio juodo katino ir šypteli, pagalvojus, kad tai blogas ženklas.

• kai dvi močiutės persirengimo kambaryje kalbasi (tiksliau, viena močiutė dalinasi su, visai abejinga, kita):

-aš kiekvieną rytą pradedu nuo ausų masažo. atsibundu ir masažuoju ausis. galiu ir tave pamokyti, jei nori (močiutė nr2 atsako gal nereikia, bet pasakotoja tyčiom ar netyčiom praleidžia tuos žodžius pro ryte masažuotas ausis ir pradeda vaizdingą pamokėlę). taigi, pradedi nuo ausų spenelių, va šitaip ir tada kyli aukštyn, pamaigai, patempi, stipriau, švelniau, greičiau, tada lėčiau, paskui judi toliau ir kyli po truputį, neskubėdama, švelniai *kalba demonstruodama savo meistriškumą šioje srityje* ir dar demonstratyviau ima masažuot ausis pamačius, kad mano žvilgsnis nevalingai nukrypo tokio įspūdingo pasakojimo pusėn.

• kai septynmetis per perėją pravažiuoja paspirtuku, o kitas jam įkandin šūkteli:

-duxe, nevažiuok per perėją paspirtuku, mašina partrenks.

• kai naktį kažkieno namo lange pravažiuojant pamatai diiidelį paukštį. arba, labiau tikėtina, jo iškamšą.

• kai eina trys dvylikametės ir skanduoja trys debilai tai jėga, o už jų du dvylikamečiai atsako, kad jos neteisingai skanduoja ir pataiso skanduote savo pavyzdžiu - du debilai tai jėga.

• kai ji paklausia tavęs, ar tiki lemtim, tu atsakai ne, bet po mažiau negu penkiolikos minučių abi paradoksaliai kikenat, nes jūsų susitikimas, jo eiga ir pasekmės, primena būtent tai, ką galima būtų vadinti lemtim.

• kai randi Mint Dragon laišką su palinkėjimu smile always and be a leader with purpose.

• kai saulė šviečia. daug. ir šiltai. ir tu pagaliau pakeiti drabužių sluoksnių kiekį bei vietoj trijų kojinių rengies tik dvi.

• kai kitos dienos rytas pasitinka su pūga už lango.

• kai liūdna, bet turi maisto ir tampa mažiau liūdna.

• kai prasideda ledų valgymo sezonas.

• kai Kino Pavasaris.

• kai Pavasaris.

Rodyk draugams

Komentarai (0) »

apie pradžių pradžias ir tiesiog pradžias

vienų istorijų pabaigos būna kitų istorijų pradžiom.

kažkuri ten vasara, koks keturioliktas aukštas, balkonas, T., penkta ryto ir kava su dar šitais kruasanais.

vasara tokia šilta, kad balkone sėdžiu basom kojom.

miestas tyliai bunda. gal dar nebunda, bet jau tuoj tuoj.

ir aš prisimenu, kaip kalbu kalbu ir nutylu. nutylu ilgam. ir galvoju. ir jis užklausia, apie ką galvoju. ir tą akimirką suprantu, kad mūsų keliai išsisikiria. gal dar ne, bet jau tuoj tuoj.

nežinau kiek tiksliai laiko praėjo, kol jie išsiskyrė, bet kartą pajautus tą įtrūkį, nebesugebėjau, o gal net nebesistengiau, jo sulopyt. ir praraja tarp manęs ir jo įsivaizduojamos manęs, vis augo. iki kol, visuma skilo į du gabalus.

ir prasidėjo nauja pradžia.

kažkuri ten vasara, penktas aukštas, įstiklintas balkonas, P., devinta vakaro, saulėlydis.

vasara tokia šilta, kad balkone sėdžiu basom kojom.

ir aš prisimenu, kaip kalbu kalbu ir nutylu. nutylu ilgam. ir galvoju. bet jis neužklausia, apie ką galvoju. jis tiesiog nutyla drauge. ir tą akimirką suprantu, kad radau dar vieną žmogų, su kuriuo tylėti drauge yra jauku.

Rodyk draugams

Komentarai (1) »

apie rašymą

kai apsiskelbi, kad patinka sociopatai ir gyvenimas tau atsiunčia kai ką gerokai įdomesnio.

žmogus - įdomumo kratinys.

susitinkame vakare.

mūsų pokalbis trunka tris valandas.

neįsivaizduoju kaip jį rutulioti ir kokios yra ribos, mat temos tokios jautrios, kad baisu, jog kirtus ribas pasekmės gali būti kiek per daug skaudžios.

šįkart ne žodžių trūkumas, o žodžių, klausimų ir minčių perteklius neleidžia sklandžiai vystyti pokalbio.

renku žodžius atsargiau, negu vaikštau per ledėtą kelią, turėdama panišką baimę paslyst ir išsimušt dantis.

vienas keistesnių pirmųjų susimatymų, kuriuos esu turėjus.

toks tikras, stiprus, nuoširdus ir švelniai kertantis į galvą.

-aš galvojau, kad šis susitikimas bus awkwardus, bet jis toks geras buvo. - sako man ir aš jaučiuos nesusimovus.

vis tik, buvimas nuoširdžiu su žmonėm, kad ir koks pilnas keistenybių pats esi, atsiperka.

grįžti perpildytas minčių bei noro užsikąsti tą pokalbį kažkuo saldžiu - torto gabalas tam puikiai tinka.

///

kažkur eigoje kalba pasisuka apie rašymą, kaip iškrovos metodą.

susimąstau, ar rašau sau, ar vis tik ne vien sau.

prisimenu čia kažkurį šviežesnį Pityputes įrašą, kuriame ji teigė, kad rašo kitiems.

o aš?

visad galvojau, kad rašau tik sau, tik dėl savęs, būtent iškrovos tikslu, bet ar tikrai?

galiausiai pradedu suvokt, kad nors anksčiau tikrai rašydavau sau ir dėl savęs, vis tik dabar tai nėra tik dėl savęs.

mano rašyme visada yra pasąmoninga intencija dėl kitų.

noriu, kad kai kurie tai perskaitytų, kartais konkretūs asmenys, kartais - ne.

perskaitytų ir žinotų, kad rašau jiems, dėl jų.

net jei, kartais, jie nežino apie mano rašymą apskritai.

naivu? gal.

naivumas man patinka.

labai lengva suversti viską ant naivumo, net kai iš jo išaugai.

kažkada buvau tikrai naivus padaras ir tikėjau, kad vieni dalykai reiškia kitus dalykus.

vėliau suvokiau, kad taip gyvenimas neveikia ir ne visur yra reikšmės.

kartais dalykai vyksta tiesiog, nereikšdami absoliučiai nieko.

///

jaučiu pavasarį.

jo pilnas oras.

įkvėpiu.

nusiimu kepurę, nes per šilta.

pasidažau ryškiau lūpas, kad mano nykus veidas atrodytų labiau gyvas.

noriu pasikalbėti.

///

Rodyk draugams

Komentarai (2) »

apie savaitgalius

mėgstu žmones, kurie mėgsta susitikti rytais.

būtų mano valia, visi susitikimai prasidėtų anksti.

arba labai labai vėlai, kad pasibaigtų /anksti/.

prieš kokį penkmetį, buvau dar gana drąsus vaikas ir mane masino visokio plauko keistuoliai bei nepažįstami snukiai.

negalėčiau teigti, kad mano meilė keistuoliams pasibaigė, bet kad prigęso - tikriausiai.

nors ką aš čia bandau apgaut, vis tiek neatsisakau švežienos, kai pasitaiko proga.

M. yra sakęs, kad esu linkus kolekcionuoti visokius sociopatus.

sociopatus ir tokius, kurių turėčiau prisibijoti.

į juos smagu gilintis, narstant po kaulelį, po minties vingį, po sakinį - kitą.

ir vis tik šiandien ne apie juos.

savaitgalį skiriu team buildingui.

(na, bent jau tą dalį po suplanuoto susitikimo su T.)

kartais imi jaust, kad tavo komanda tampa kažkaip keistai neveiksni.

kad procesai nevyksta ir susikalbėjimas irgi.

imi suvokti, jog nekeitus situacijos, viskas ims ristis dugnan, tik laiko klausimas, kaip sparčiai.

aš esu iš tų žmonių, kurie labai mėgsta planuotis.

gyventi be darbaknygės man būtų iššūkis, ar bent jau diskomfortas.

mano gyvenime vyrauja lipnūs lapeliai ir užrašai, daryti ranką.

milijonai užrašų.

tačiau šįkart visi planavimai, strategavimai ir kiti fetišai padedami į šalį.

darome tik tai, kas šauna į galvą.

gaminames tortą vidury nakties, valgom bomžpaklius pietums, žiūrim filmus iki paryčių, geriam vyną, nors draugiškai nemėgstam, statomes fortą ir griauname jį, pertraukėlių metu dirbame savus darbus, perkame sojos pastą, kurią neįsivaizduoju kam naudosiu, murkdomes sniege, ir dar velniai žino ką veikiam, nes tiesiog.

nusiimam suaugusiųjų kaukes nuo veidų ir būname be etikečių.

tačiau viskam ateina pabaigos.

pirmadienis.

pusryčiams tortas ir grįžtu pas sugyventinį.

ar jums, gyvenantiems su kažkuo, būna taip, kad grįžę namo randate pvz. pieno balutę vidury kambario, kuri atrodo, lyg katinuko atrajota, nors neturit katinuko?

arba vonioje, ant grindų, randate išsibarsčiusių pustų kviečių su medumi?

džiaugiuos, kad šįkart tik tiek.

tik tiek ir iš manęs.

Rodyk draugams

Komentarai (5) »

Apie pavasarius

Pavasaris. -16. Šalta.

Purus sniegas vakare, ir aš, vaikas spalvotom pirštinėm, susisukęs į sluoksnių kokoną, jį inirtingai spardau, nes neturiu po ranka kažko žmogiško, į ką galėčiau savo užsiknisau išliet.

Tai padeda. Kuriam laikui.

Po valandos žliumbiu maximoj prie vynuogių, bandydama išsirinkti, kurias čia nusipirkus lauktuvių.

-Ei, nu, neverk. - jo balsas skamba.. paguodžiančiai? Jis niekad neguodžia, jis visad šaiposi. Šaiposi taip, kad tampa nepatogu būti jautriai ir nustoju. Bet šįkart tai rūpestis ir tai mane išmuša iš vėžių.  Pradedu juoktis, nes žliumbti besirenkant vynuoges ima atrodyti labai juokinga. Kvatoju maximoj įraudusiom akim. Žavu.

-Aš šiandien turėjau labai nekokią dieną - 4/10, sakau, jei dar paslysčiau ir susilaužyčiau ką nors einant link tavęs, būtų tobula. Todėl jei būsiu bjauri - trenk man, prašau, - jau su šypsena veide sveikinuosi su savo vakaro pašnekovu.

Nerišlūs pokalbiai ir jaukumas.

Kažkada mūsų bendravimas buvo nutrūkęs, o vėliau, neaiškiom aplinkybėm (tarkim), jis vėl atsistatė.

-Nemėgstu pabaigų. Nelogiškų, tokių.. be priežasties. Man reikia paaiškinimo, reikia logikos.

Noriu pagrįsti. Viskas negali taip tiesiog pasibaigt. Ar gali?

Jis sako, kad gali.

Bet aš renkuosi tęsinius.

Man patinka tęstinės istorijos.

Man per daug patinka žmonės.

Po trijų valandų miego, prieš tai išgėrus pusbutelį raudono vyno po labai šūdinos dienos, kylu į gyvenimą.
Rytas vėl prasideda kažkaip nekažkaip, mintyse galvoju nu kiek gi galima, tačiau savo emocijoms grįžt į vėžes turiu lygiai dvidešimt keturias sekundes - tiek, kiek užtrunka jai užkopti laiptais į antrą aukštą.

Naujas žmogus, nauja istorija, nauja draugystė.

-Jūs draugės? Kiek jūs jau pažįstamos? - klausia M., prisijungusi prie mūsų kiek vėliau.

-Mes draugės jau pusantros valandos, - šypteliu. Po keturių valandų esu galutinai tikra, kad mūsų pažintis išsirutulios į draugystę.

Man patinka, kaip JI atrodo, ką JI šneka.
Vis dar nesu tikra, ar priskirčiau ją prie gražių panų, ar veikiau prie tiesiog žavių asmenybių, bet man neabejotinai patinka jos figūra - liesa, bet šiek tiek moteriška, kiek tai įmanoma būnant gerokai žemiau KMI apatinės ribos.
Visiškai taip netyčia ištypena iš vonios vienais apatiniais, užsimetus lengvą palaidinę ant viršaus ir cyptėli, kad jaučias lyg namie, tad pamiršo, jog reik apsirengt.

Ji turi ilgas, gražias kojas.

Atsistoja tiesiai per žingsnį nuo sėdinčios manęs. Lėtai, demonstratyviai nusirengia palaidinę, visiškai ramiai tęsdama pokalbį, o tada dar lėčiau ima rengtis liemenuką.
Žiūriu ir galvoju, wtf, jaučiuos it būčiau kokio Pity putės blogo įrašo herojė, kuriai labai nuskilo.
Mintyse šmėsteli, jog tikriausiai atrodau it koks paauglys matantis priešais save pusnuogę paną, bet, na, pripažinkim, kad panašiai ir jaučiuos. Nežinau kur dėt akis, tad galiausiai bandau tiesiog tęsti pokalbį žvelgiant jai į veidą. Bet spėju pastebėti, kad ji turi labai dailų liemenį.

Jai baigus rengtis, prisėdam dar gerai valandai paplepėt ir užtvirtinti pažintį.

Taip įvyksta draugai.

Na, arba kitaip, bet kartais jie įvyksta.

O aštuntą vakaro, penktadienį, už lango siaučiant pūgai, entuziastai bepročiai stadione žaidžia futbolą.

Gyvenimas yra gražus.

Neabejotinai.

Rodyk draugams

Komentarai (0) »