BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

apie šypt

Ar galiu pas tave atvažiuoti?
Ar galiu tave pamatyti?
Šitiek laukus,
ar galiu sutaršyti susivėlusius tavo plaukus?

—–

Po mėnesio be kofeino, grįžtu į jo glėbį.

—–

Tris dienas iš eilės, einu į pasimatymą su S.
Na, jei būti tikslesniai, S ir jo chebra.
Na, gal tai ne visai pasimatymas, gal labiau susimatymas.
Jo chebra tarpusavyje pasišnabžda, kad aš super cute (tiesa ta, kad mexicano berniukas iš chebrytės irgi visai cute, kabinčiau).
O aš sėdžiu priešais S., mano akys per du sprindžius nuo jojo akių, į kurias įsisiurbiu žvilgsniu.
Jo akys žalios. Žalsvokos. Žaliai pilkokos?
Mūsų pažintis trunka daugiau, negu pusė mano gyvenimo. Tris penktadaliai mano gyvenimo, jei būti tikslesniai.
Per tiek metų, pasibaigus kiekvienam mūsų susitikimui, vis galvodavau, kad taip spoksojau jam į akis, jog net neįsidėmėjau, kokios spalvos jos yra. Paskendau jo žvilgsnyje ir persispoksojau krč.
Bet šįkart, tos valandos, praleistos drauge, leido ištyrinėti kiekvieną jo veido lopinėlį, įskaitant ir raineles.
Jo šalti delnai lietė mano skruostus, pirštai bėgo per lūpas. Jis vertė mane šypsotis, daug ir plačiai.

O kai jis nusišypsjo, nevalingai pagalvojau, damn koks gražus vyras.

Jis visad būdavo rimtas. Ramus, flegmatiškas ir rimtas. Jo šypsena yra kažkas tokio reto, kaip geri orai lietuvišką vasarą. Tačiau šįkart jis šypsojos daug. Pusė šypsnio, mandagia šypsena ir nevalingais prunkštelėjimais, o viską vainikavo nuoširdumo žvengas, kai aplink akis susikaupė raukšlių klostės.

Per tuos metus jis, atrodo, nė kiek nepakito. Gal jo rimtumas sąlygoja raukšlių nesiformavimą?

Jis šyptelį atsisveikinimui ir sako iki pasimatymo.

Tai vis tik tai pasimatymai ar susitikimai?

—-

I. kartą sakė, kad jos blogas regėjimas jai patinka, nes su juo jį į pasaulį žvelgia, kaip pro kokį instagramo filtrą.

—-

Nukišau dienoraštį ten, kur nerandu, tad rašau čia.

—-

Aš įsimylėjau.

Patiko (18)

Rodyk draugams

Tavo komentaras: