BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

apie gimtadienius

pirmadienio rytas, dar gerokai prieš aštuntą.

laukiu eilėje, prie manęs - keli rimti vyrukai.

-dar taip noriu miegot, - demonstratyviai nusižiovauja, išraiškingai paantrindamas savo teiginį - vakar gerokai užšvenčiau.

-kokia proga? - teiraujas draugelis.

-liko kiaušinių nuo Velykų, o prie kiaušinių taip tinka degtinė, - žaismingai šypteli ir to užtenka supratingiems sukalbovams, pritariamai linksintiems į šitą šarmingą šypsniuką.

einant vidurnaktį gatve, žvelgiu į apšviestą antro aukšto langą.

per visą sieną kaba milžiniška klouno galva.

o kodėl gi ne?

papasakok man apie kvantinę mechaniką.

papasakok man apie kvantinius kompiuterius.

papasakok man apie raketas.

gimtadienis.

-noriu kavos, - mano mantra, nesikeičianti su amžiumi.

sustojame kavos pertraukėlei.

du puodeliai garuoja ant mūsų staliuko, prie jaukaus lango, į ne ypatingai judrią gatvę.

šnekam apie įvairius dalykus: senus, nereikalingus žmones, apie avis, apie vyrą, kuriam norėtume spirti, nes jis berūkydamas šalia kavinės išmeta nebaigtą cigaretę tiesiog ant šaligatvio, šalia priparkuotų mašinų, net nepasivarginęs jos užgesinti, apie laimę, apie sausainius.

šnekame apie gyvenimą.

ir staiga pastebiu, kad į mane žiūri gana garbaus amžiaus vyras.

žiūri ir šypsos iki negalėjimo.

mūsų akys susitinka ir man dingteli suvokimas, kodėl jis taip šypsos.

nes tą akimirką esu iki kaulų smegenų aš.

su savo keistom išraiškom ir mimikom, creepy juoku, akių vartymu ir mielumu.

prapliumpu juoku, o jis meta repliką “you are something special, aren’t you?“.

pagalvoju, kad jei kam nors esu kada nors patikusi, kaip žmogus ar ne tik, tai tik būdama tokia neatsargiai, nefiltruotai nuoširdi.

kai pamirštu būti suaugus ir rimta, kai nebaisu pasirodyti pažeidžiamai ir juokingai, nes ir tokia esu.

kai dainuoju naktimis einant namo, nors gal geriau nedainuočiau.

kai priimu save ir įsimyliu vėl iš naujo.

savo šypseną, randus, dideles akis, putlias rankas.

savo keistumą ir neranguma.

savo netobulumą ir broką.

savo tą keistą padariukišką mielumą.

-žinai ko aš noriu? dvidešimt penkių tikslų šiems metams!

sėdim bare, geriam alų, mano kojos geltonomis kojinėmis išsinėrusios iš batų.

alus kažką primena.

geras penkioliką minučių siurbčioju vis bandydama atgaminti tą kažką.

skonis toks pažįstamas ir jaukus, kaip vasara, kaip geriausios gyvenimo akimirkos, kaip…

bananų pienas!

dingteli ir aš triumfuoju kovoje su savimi.

vieno bokalo užtenka, kad jausčiaus lyg išgėrus pusantro butelio vyno.

o tada dviratis (iki šiol nesuprantu, kodėl ir kaip aš sutikau važiuoti dviračiu, kai taip tobulai mokėjau išsisukti nuo naudojimosi tuo daiktų gerą penketą metų), judrios gatvės, kur mašinos lekia pro tave dvidešimties centimertrų atstumu, krytis, telefonas ekranu žemyn ant asfalto, nulaužtas nagas, panika pasiklydus ir palengvėjimas būnant atrastai iš naujo.

ir aš jaučiuos laiminga.

laiminga pabėgus.

laiminga radus jaukumą savyje.

mokėjimą susigyvent.

mokėjimą pripažinti, koks aš gėris.

juk ne veltui tiek žmonių man kartoja, kad aš nešu šilumą ir gėrį į jų gyvenimus.

šiandien aš tuo patikiu.

šypt.



Patiko (13)

Rodyk draugams

Komentarai (3) »

  1. 1

    avytė rašė,

    2018-04-09 @ 21:00

    beveik tikėjausi, kad kai alus primena kažką, tai tas kažkas būsiu aš…nu bet per daug noriu. Labai gražu. Beveik taip gera ir gražu, kokia tu pati esi, bet tokia graži rašliava dar neegzistuoja.

  2. 2

    chii rašė,

    2018-04-23 @ 18:16

    aww <3

  3. 3

    manoVardasAfganistanas rašė,

    2018-04-25 @ 00:05

    labai geras įrašas:))) geras buvo skaityti. ir labai artima tam, ko norėčiau ir aš ir apie ką dažnai susimąstau.

Komentarų RSS · TrackBack URI

Tavo komentaras: